1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer

Naujienos

Ką veikiau filologų konkurse?

Didelis yra džiaugsmas, kai mokiniai laimi įvairių dalykų respublikinėse olimpiadose. Paprastai jiems suteikiama galimybė save išbandyti ir tarptautiniuose konkursuose. Filologų situacija yra kiek kitokia, čia galima būti geriausiam tik Lietuvoje. Todėl smagu pranešti, kad IV a klasės mokinė Gerda Urbonaitė Lietuvos 50 jaunųjų filologų konkurse , kuris vyko Vilniuje, pripažinta viena iš geriausių esė kūrėjų . Pateikiame Gerdos įspūdžius iš šio konkurso:

„Laba diena, aš esu Gintaras, autobusiuko vairuotojas, kur jūs gyvenate? Aha... tai atvažiuosiu prie namų 5:28, laukite lauke“, - man sako Gintaras, autobusiuko vairuotojas. Būtent tokiu laiku jis ir atvažiuoja prie mano namų, lygiai penkios valandos ir dvidešimt aštuonios minutės. Tą naktį miegojau dvi valandas ir keturiasdešimt tris minutes, ne daugiau ir ne mažiau, nes apie vidurnaktį staiga labai užsinorėjau šaltibarščių, o jei nori šaltibarščių, vadinasi reikia pasidaryti šaltibarščių. Ir po kelių valandų išvažiavau į Vilnių, filologų konkursą. „Bus gerai, pamatysi“, - man sakė gal trys literatūros mokytojos. „Gerai jau gerai, patikėsiu“, - pasakiau. Ir iš tiesų buvo gerai.

Filologų konkursas yra toks renginukas, kurio metu gali tiesiog nusišypsoti ir prie tavęs iškart kas nors prisistatys pabendrauti. „Labas, iš kokio miesto esi? O iš kokios sekcijos?“ – esminiai klausimai. Sekcijų daug, bet šitame kontekste sekcijos nereikia maišyti su baldu. Vertimo, poezijos, publicistikos ir eseistikos, tautosakos, prozos ir dar visokios kitokios sekcijos, į kurias buvo suskirstyti mokiniai. Velniškai talentingi ir gabūs mokiniai. Visokio plauko mokiniai. Prisiekiu, ten buvo mergaitė vardu Mūza ir jos plaukai siekė kulkšnis. O Rūtos Rožės plaukai buvo visai net ne plaukai, o dredai, priraišioti kaspinėliais. Ir jos abi rašė velniškai gerą poeziją.

Buvimas raštingoje ir kūrybingoje terpėje įkvepia. Sėdėjau vieną naktį balkone spoksodama į televizijos bokštą, valgiau guminukus ir rašiau sau. Neblogai, ane? Sunku ir papasakoti, kaip labai mane sužavėjo kitų tekstai, net galva neišneša, kokie gražūs ir talentingi žmonės buvo ten susirinkę. Dar ir dabar paskaitau slapta nusifotografuotą miniatiūrą. Vienas malonumas su tokiais žmonėmis kalbėtis.

Galėčiau papasakoti ir apie konkurso programą. Va, valgėm valgykloj kepsnį be prieskonių, buvom bibliotekoje, dirbom sekcijose, ėjom į rašytojų namus, tačiau tai nėra, arba bent man nebuvo, esminis dalykas. Smagu vien kalbėtis su kitais, net jei paskui tie veidai susiplaka į vieną ir susipainioji tarp vardų, miestų bei sekcijų. Smagu gauti nemokamai pavalgyti, smagu išgirsti, ką apie tavo darbus pasakys žmonės su šiokiu tokiu autoritetu, smagu paskaityti nerealius darbus ir tiesiog smagu pabūti tokioje kūrybiškoje erdvėje.

Ir dar nemokamai į Vilnių nuvežė tas Gintaras, autobusiuko vairuotojas.

 

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laikraštis "Atžalynas"