1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer

Naujienos

Siūlau perskaityti

Sakoma, kad jaunimas neskaito. Paneigsime – nauja mūsų laikraščio žurnalistė Kamilė Mažonaitė

skaito ir ne tik labai daug skaito, bet ir siūlo jums paskaityti:

Klasikinė literatūra ne vieną XXI a. jaunuolį baugina. Kultūriniais lobiais laikomos knygos yra sudėtingos, painios, dažniausiai labai ilgos ir todėl paprastas paauglys retai kada pasirenka jas vietoje socialinių tinklų ir interneto. Tačiau man pačiai yra tik 17, o klasikinės knygos yra mano kasdienybė jau nuo pat vaikystės. Ir kad ir kaip bebūtų keista, jas skaitau ne per prievartą, o absoliučiai savanoriškai ir su dideliu pasimėgavimu. Džeinės Ostin „Puikybė ir prietarai” – paskutinė mano skaityta knyga, kuri taip pat yra laikoma pasaulinės literatūros klasika. Ši recenzija bus trumpa įžanga į tai, kaip klasikines knygas matau ir vertinu aš per modernaus paauglio akių prizmę.

Stiprios ir savarankiškos moters paveikslas, dominuojantis knygoje, nebestebina, šiek tiek daugiau pasidomėjus autorės gyvenimu. Džeinė Ostin augo nuo pat vaikystės apsupta mokslo, turėdama visišką prieigą prie savo tėvo didžiulės namų bibliotekos ir aprūpinta geriausiu popieriumi bei rašymo priemonėmis. Ironiška, kad jos romanų herojės visada rasdavo savo „ilgai ir laimingai” su nuostabiu jaunikiu, o pati Džeinė mirė taip ir nesusituokusi. Nors ir gyveno XVIII – XIX a. sandūroje, autorė nepritapo prie tuo metu literatūroje dominuojančio romantizmo ir knygose savo gyvenamojo laikotarpio tikrai nedievina. Atvirkščiai – savo aplinką ji pašiepia, slėpdamasi veikėjų šešėliuose kritikuoja aukštuomenės tuštumą, nevengia atviros ironijos, rašydama apie žmonių ydas. Ši autorės charakteristika puikiai atsispindi ir viename iš garsiausių jos romanų – „Puikybėje ir prietaruose”. Pagrindinė knygos veikėja Elizabeta yra išsilavinusi, kultūringa jauna mergina, kurios gyvenimą sujaukia iš pirmo žvilgsnio pasirodęs išdidus ir pasipūtęs ponas Darsis. Sužinojusi, kad pastarasis kompromituoja ne tik pačios Elizabetos, bet ir jos artimųjų gyvenimą, mergina pradeda ponui jausti didžiulę neapykantą ir pagiežą. Viską pakeičia Darsio piršlybos Elizabetai ir vėliau jai įteiktas laiškas, paaiškinantis visą pono Darsio elgesį per jų pažinties laiką. Manau akivaizdu, kad knyga baigiasi vestuvėmis ir laiminga pabaiga tiek Elizabetai, tiek jos šeimos nariams. Daugiau ką nupasakoti iš pačios istorijos būtų labai sudėtinga, nes Autorė renkasi aprašyti ne aplinką, ar joje vykstančius dalykus, o susikoncentruoja ties veikėjų vidiniais pasauliais, jų potyriais ir jausmais tam tikru laiku. Pateiksiu banalų, bet naudingą patarimą – norėdami sužinoti daugiau kūrinio detalių, turite perskaityti pačią knygą.

Mano nuomonė apie „Puikybę ir prietarus” pradėjus ir pabaigus ją skaityti pasikeitė drastiškai. Iki pat paskutinių knygos puslapių buvau įsitikinusi, kad negebėsiu jos pabaigti, nes ji man nuoširdžiai atrodė kaip vienas iš nuobodžiausių kūrinių pasaulyje. Negalėjau suprasti, kaip knyga, kurioje yra aprašomas paprasčiausias tuometinės Anglijos aukštuomenės kvailumas ir tuštumas, gali būti įtraukta į visus geriausių knygų sąrašus. Ir tik praėjus gerai savaitei po knygos baigimo, suvokiau, kad knyga be konteksto – tai kaip Romeo be Džiuljetos. Pasidomėjusi visais galimai knygą veikusiais aspektais, supratau, kad tai ne knyga nuobodi ir neturinti gilesnės prasmės, o aš netgi po šitiek metų nuolatinio knygų „graužimo” nemoku skaityti tarp eilučių. Garsusis Osten kūrinys yra tiesiog persmelktas labai subtilia ironija, pasityčiojimu iš įvairių situacijų, kaip, pavyzdžiui, Elizabetos sesers Lidijos poelgiai. Niekam nepranešusi ir nesusituokusi paauglė pabėga su jaunikiu į visai kitą kraštą ir dėl tokios „baisios” tragedijos merginos mama beveik atsigula į mirties patalą. Nes kas gi nutiktų, jeigu būtų sugniuždytas jos socialinis statusas? Autorė tokią situaciją aprašo ir iš jos pasišaipo tiesiog genialiai. Dar vieną nuostabų dalyką taip pat suvokiau tik perskaičiusi knygą ir pasidomėjusi kontekstu: pagrindinės veikėjos pozicija kūrinyje yra pribloškiamai nestandartinė ir įspūdinga. Nors Elizabetai privalu gyvenime susirasti vyrą, nes ji, kaip ir visos merginos, buvo varžoma tuometinių socialinių normų, ji buvo pagal savo galimybes išsilavinusi, kultūringa ir nuolat besistengianti atsikratyti kitų šeimos narių tamsumo ir tuštumo moteris. Mergina netgi pareiškia savo tėvui, jog jis tikrai turėtų apgalvoti kitų savo dukrų auklėjimą, nes jos yra absoliučiai tuščios ir kvailos. Tačiau keisčiausia ne tai, kad mergina išdrįsta tai pasakyti, o tai, kad tėvas nuoširdžiai atkreipia dėmesį į tokį dukros susirūpinimą ir atsako tai suvokiantis. Tai įrodo stiprų Elizabetos, kaip moters, autoritetą šeimoje ir socialiniame gyvenime. Šis dalykas mane pribloškė, nes tokia galios pozicija, sklindanti iš moters personažo, pasižymi daug modernesniu požiūriu į moters padėtį visuomenėje nei XIX amžiaus. Tokį pastebėjimą taip pat įrodo ir tai, kad pagrindinė veikėja atsisako netgi 2 piršlybų pasiūlymų, nors tai akivaizdžiai padidina riziką merginai niekada nesusirasti vyro, o tai yra kiekvienos panelės baisiausias košmaras. Todėl net ir po visų keiksnojimųsi dėl jos nuobodumo ar netgi kelių pasitaikiusių užsnūdimų prie vieno ar kito puslapio aš vis vien suvokiu, kodėl ši knyga yra laikoma tikra literatūros klasika ir tokiam titului visiškai pritariu.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad „Puikybė ir prietarai” buvo velniškai nuobodus kūrinys, reikalaujantis daug pastangų ir savivalės, norint jį užbaigti skaityti. Tačiau aš visa širdimi rekomenduočiau ją perskaityti kiekvienam žmogui, nes, kalbant iš savos patirties, visos klasikinės knygos turi pasiūlyti kažką tokio, dėl ko ji vienaip ar kitaip tapo klasikine – tereikia šiek tiek pasikapstyti.

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laikraštis "Atžalynas"