1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer

Naujienos

Trečiokai ne tik skaitė J.V. Gėtės ,,Faustą”, bet ir žiūrėjo operą

Ch. Gounod opera “Faustas” užduoda nemirtingą klausimą: ką paaukotum dėl savo svajonės? Ar šis klausimas iš tiesų toks paprastas, kaip atrodo? Kas šiandien gali tapti Faustu, o kas – Mefistofeliu?. Tokie filosofiniai, akį rėžiantys klausimai švieste šviečia, atvertus Vilniaus Kongresų rūmų koridoriuje pardavinėjamos knygelės puslapius. Gruodžio šeštą ši vieta sausakimša - erdvios patalpos, pilnos žmonių, laukiančių skambučio, skelbiančio operos pradžią. Vis dėlto ne kiekvieną dieną turime galimybę patirti dažniausiai pasaulyje statomos operos – Charles Gounod “Fausto” - suteikiamą katarsį.

Į Vilniaus Kongresų rūmus atvykome beveik visi trečiokai – pamatyti šią legendinę keturių valandų operą ir buvo pagrindinis kelionės tikslas. Tai buvo programinis, ką tik mūsų perskaitytas. Jo režisūrinė ir muzikinė interpretacija sudomino visus, kuriuos “užkabino” ir pati folosofinė drama.

Aš pati visada žavėjausi teatro sukuriama atmosfera. Kiekvieną kartą įžengęs į patalpas, kuriose bus rodomas spektaklis ar opera, pasijunti lyg kitame pasaulyje: visi, pamiršę kasdienes problemas, persirengia į savotiškus personažus, kurie ramiai šnekučiuojasi, su aplinkiniais elgiasi draugiškai ir mandagiai ir kuriuos krečia jaukus šiurpuliukas, primenantis apie artėjančio pasirodymo sukeliamą jausmą. Net nepajuntu, kaip nusišypsau, stebėdama tobulą kontrastą tarp garbaus amžiaus moters, galbūt pagaliau atradusios ten, kur gali pademonstruoti savo mylimiausius auskarus, iki tol dulkėjusius stalčiuje, ir paauglės, blizgančiomis akimis stebinčios aplinką ir mąstančios, ar tinkamą suknelę pasirinko vakarui.

Įėjusi į salę, iškart dėmesį atkreipiau į dekoracijas. Pirmoji scena - Fausto kambarys, buvo pavaizduota be galo detaliai: kalnai mėgintuvėlių, knygų, ant stalo padėta kaukolė ir netgi, rodės, dulkėmis nukloti stalai sukūrė būtent tą vaizdinį, kurį turėjau galvoje, skaitydama knygą. Kambario viduryje stovėjęs didelis surūdijęs senovinis invalido vežimėlis liudijo apie vietą, kurioje publiką pirmą kartą pamatys to vakaro “Faustą”. Tai tik viena iš daugelio scenų, tą vakarą visą salę pakerėjusių savo detalumu, estetiniu grožiu ir subtiliu stilizuotumu.

Esu įsitikinusi, kad operos vieta pasirinkta neatsitiktinai. Kadangi operos kūriniai atliekami prancūziškai, Kongresų rūmų salėję virš scenos pakabintas ekranas atlieka puikų vertėjo vaidmenį. Arba tiksliau - atliktų, jeigu būtų protingiau suplanuota jo vieta. Visi, važiavę į ekskursiją, gavo vietas viename arba kitame salės krašte, iš kurio ekrano ir jame rašomų žodžių visiškai nesimatė. Man dar pasisekė, nes gavau vietą nuo krašto, tad, stipriai pasilenkusi į šoną, galėjau įmatyti šį bei tą ekrane, bet bloga “vertėjo” pozicija salėje man dar kelias dienas po operos priminė apie save kaklo ir nugaros skausmais.

Jei jau prakalbau apie sėdėjimo vietas, negaliu nepaminėti ir dar kelių jų “privalumų”. Pavyzdžiui, kad scenografija buvo visiškai nepritaikyta šonuose sėdintiems žiūrovams (dažnai nesimatydavo aktorių ar netgi pačių dekoracijų) ir... Gongas. Vienoje salės pusėje kelios mokytojos ir mokiniai sėdėjo šalia didžiulio gongo, į kurį trenkus tekdavo švelniai šoktelėti iš savos kėdės. Po operos aptarinėdami įspūdžius keli juokėsi, kad vos pamatę už gongą atsakingo atlikėjo ranką kylant, suskubdavo užsikimšti ausis.

   Aišku, nors vietos ir buvo ne pačios geriausios, kažkas, kaip ir visada, negebėjo išsijungti telefono garso ir ganėtinai nepatogiose kėdėse teko sėdėti keturias valandas, bet pamatyti šią operą buvo daugiau negu verta. Stilizuoti, modernūs kostiumai neleido atitraukti akių nuo personažų, nuostabi scenografija skatino apžvelgti kiekvieną scenos kampelį, o Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekama muzika tobulai vainikavo visą renginį. Tiesa, bene didžiausią įspūdį man ir mano bendraamžiams padarė “Valpurgijos nakties” sceninė adaptacija. Mefistofeliško nuodėmingumo užpildyta erdvė buvo perteikta šokio ir judesio elementais, šviesų žaismu ir intensyvia muzika. Sukurtas efektas buvo tiesiog nepakartojamas; scenoje pavaizduotų emocijų taip intensyviai turbūt neaprašė nė pats Gėtė.

   Jeigu dėl kažkokios priežasties laikotės nuomonės, kad operos yra nuobodžios – akivaizdžiai nematėte „Fausto”. Šis scenoje atgyjantis meno kūrinys suteikia žiūrovui dvasinę ir emocinę pilnatvę, taip tik primindamas apie tikrąją teatro paskirtį.

Kamilė Mažonaitė, III a klasė

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laikraštis "Atžalynas"