1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer

Naujienos

Ar verta skaityti literatūros aukso fondo kūrinius?

Žinote, gimnazistai yra labai keistos būtybės. Didžioji dalis mėgstančių skaityti be menkiausios dvejonės į rankas griebtų garsaus rašytojo psichologinį detektyvą, bet, jeigu netyčia pasitaiko, kad rašytojas – Dostojevskis, o detektyvas, pasirodo, iš mokyklos rekomenduojamų knygų sąrašo, jie laikosi nuo tos knygos lyg šuo nuo katės, kartais nesuvokdami, jog daro didžiulę klaidą. Ši recenzija – tai mano bandymas panaikinti tą liūdną įsitikinimą, kad privaloma knyga negali būti įdomi. O aptarsiu aš jau minėto realisto Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ – arba, kitais žodžiais, geriausią knygą, kurią esu skaičiusi.

Kaip galima nuspėti iš pačio knygos pavadinimo, pagrindinis knygos veikėjas, Rodionas Raskolnikovas, įvykdo nusikaltimą – nužudo savo kambario nuomininkę, senę lombardininkę, ir netyčia nusikaltimo vietą užklupusią senės seserį. Iš pradžių įtikinęs save, kad žmogžudystę daro dėl pasiturinčios senės pinigų, kurių neturtingam studentui labai trūko, vėliau pavogtus turtus paslėpė po akmeniu, nes, žiūrėdamas į juos, paprasčiausiai kankinosi nusikaltimo sukeltoje sąžinės graužatyje. Keisčiausia tai, kad ši knyga – tai 600 puslapių kūrinys, bet, pats nužudymas, mano nuostabai, įvyko maždaug ties šimtuoju puslapiu. Likę knygos lapai užpildyti lėtu Raskolnikovo išprotėjimu, jo paties ant savęs paleista psichologine giljotina, dvejonėmis, ar priduoti save bausmei, ar nusižudyti, ar toliau gyventi kankinantis moralinėse peripetijose. Rodionas žaidžia katės-pelės žaidimą su jo byla tiriančiu detektyvu Porfirijum Petrovičium, pastarajam vis spaudžiant nusikaltėlį prisipažinti įvairiais psichologinio kankinimo metodais. Į knygos istoriją visai netikėtai įsipina ir Raskolnikovo bei Sofijos romanas, tobulai akomponuojantis knygai savo netikėtais posūkiais ir jausmų intensyvumu. „Nusikaltimas ir bausmė“ yra turbūt vienas geriausių psichologizmo pavyzdžių, mat visas kūrinys ir yra koncentruotas ties Raskolnikovo mintimis, sprendimais, kitų veikėjų išgyvenamais jausmais. Visą šią emocinę „košę“ šiek tiek į vietas sudėlioja detalūs vietų aprašymai, kaip, pavyzdžiui, dulkėtos, purvinos, nykios Sankt Peterburgo gatvės, ar mažytis, suspaustas, netvarkingas ir tamsus Raskolnikovo kambarys. Rašytojas, net ir pripildydamas knygos pasaulį įvairiausias veikėjais, absoliučiai visiems sukuria vienokią ar kitokią priešistorę ir nepriekaištingai įjungia juos į Rodiono istorijos tėkmę. Ši knyga, net ir su visais 600 puslapių, paprasčiausiai nenusibosta.

Kamilė Mažonaitė, III a klasė

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laikraštis "Atžalynas"