1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer

Gimnazijoje gruodžio 3-7 dienomis buvo pakelbta antikorupcijos savaitė

Socialinė provokacija ,,O kaip pasielgčiau aš?“

Gruodžio 9 diena – tarptautinė antikorupcijos diena. Kasmet šią dieną įvairiose pasaulio šalyse žmonės skiria atkreipti dėmesį į korupcijos keliamą grėsmę bei jos prevenciją. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai taip pat neliko abejingi veiksmui – visą savaitę vyko pokalbiai, diskusijos, įvairūs eksperimentai, kurių tikslas buvo supažindinti gimnazistus su opia korupcijos problema. Na, tai ką gi reiškia tas žodis ,,korupcija", kurį rimtais veidais vis girdime iš suaugusių dėdžių ir tetų televizijos ekranuose?

Korupcija (lot. corruptio – „gadinimas“, „papirkimas“) tai piktnaudžiavimas patikėta galia, siekiant asmeninės naudos. Ji gali pasitaikyti visur: versle, sporte, religinėse organizacijose, žiniasklaidoje.

Naivu būtų numoti ranka į šią problemą, apsimesti, jog korupcija vyksta tik trečiojo pasaulio šalių tamsiuose skersgatviuose, kai anot Berlyne įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“, 2013 metais Lietuva iš 177 valstybių, pagal korupcijos lygį užėmė 47 vietą. Skalėje nuo nulio iki šimto, reiškiančio visišką korupcijos nebuvimą, Lietuva surinko 57 balus. Taigi korupcija vyksta įvairiomis formomis ir visai čia pat, po mūsų nosimis. Ir turbūt didžiausią įtaką čia padaro šalies ekonomikos raidai.

Tačiau mums buvo įdomu sužinoti apie korupciją mokyklos kontekste, todėl apklausėme keletą mokytojų ir mokinių korupcijos tema ir rezultatais nebuvome nusivylusios – panašu, jog Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojų bei gimnazistų sąžinės švarios! Mokytojai, paklausti, ar yra kada susidūrę su korupcija mokykloje ar gavę kyšį iš mokinių , su šypsena mojo rankomis – to niekada nebuvo atsitikę. Na, o mokiniai savo ruožtu teigė, jog niekada net nebuvo susimąstę apie mokytojų papirkinėjimą. Čia neaišku tik viena - ar Vytauto Didžiojo gimnazistų moraliniai kompasai neklystantys ar tik vaizduotės pritrūko.

Greta Žymantaitė, Evelina Želvytė ir Julija Flis, II b klasė

Receptai, kaip įveikti korupciją

 

Pirmųjų klasių gimnazistai per lietuvių kalbos pamokas siūlė receptus, kaip įveikti korupciją. Pateikiame keletą minčių iš jų esė:

Skaityti daugiau: Gimnazijoje gruodžio 3-7 dienomis buvo pakelbta antikorupcijos savaitė

Pavasaris – ekskursijų metas. Anykščiai.

Gegužės 11 dieną, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos I ir III klasių mokiniai važiavo į Anykščius, didžiųjų Lietuvos rašytojų kraštą. Šios kelionės metu gimnazistai aplankė A .Baranausko aprašytą Anykščių šilelį, kuriame vinguriuoja Medžių lajų takas - pirmasis Rytų Europoje. Takas medžių lajų lygyje vingiuoja 300 m. ir tolygiai kyla iki 21 m. aukščio. Lajų take 13 stotelių, kurios skirtos pajausti šilelio žavesį: pamatyti, išgirsti, užuosti. Vėliau aplankėme lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno kapą ir paminklą ant Liudiškų kalvos - ,,Laimės žiburį“. Kaip gi nenuvyksi į Niūronis, juk ten yra sodyba – muziejus - autentiškas lietuvių prozos pradininko kūrybos versmių liudininkas.Čia klausėmės muziejaus darbuotojos ištempę ausis- ji turi puikią gebėjimo pasakoti dovaną, tad apie Biliūną daug ką prisiminsime. Na, visose ekskursijose būna ne tik pažinimo, bet ir pramogų. Ant Kalitos kalno yra vasaros rogučių trasa – beveik 500 metrų ilgio su tramlynu ir kilpa, kuriuos galima įveikti skriejant 40km/h greičiu.Ši kelionė labai patiko, ji paliko daug įspūdžių bei padėjo įgyti kultūrinės patirties. Dėkui mokytojoms Daiva, Mildai ir Redai.

 

 

 

 

 

 

 

 

   

Emilė Umaraitė ir Gabrielė Šeščilaitė, III d klasė

Tai yra laisvė

   Švedijos ambasada  organizavo mokinių rašinių konkursą ,,Tai yra laisvė". Vertinimo komisijai buvo pateiktas net 151 darbas.Konkurse dalyvavo ir dvi 3a klasės gimnazistės- Gabrielė Kalantaitė ir Gerda Urbonaitė. Gabrielės darbas bus išspausdintas geriausių rašinių leidinyje.

   Esame maža tauta – tik trys milijonai... Tiesa, dabar Lietuvoje mūsų gyvena mažiau. Lietuviai išsibarstė po visą pasaulį – nuo Atlanto vandenyno iki Australijos krantų, tačiau visų tėvynė yra viena, jau dvidešimt šešerius metus nepriklausoma valstybė vidurio Europoje. Kaip mūsų maža tauta gebėjo išlikti? Ko gero, yra viena aiški priežastis – visais laikais lietuviams svarbi vertybė buvo laisvė. Ne tik tautos, bet ir žmogaus, asmeninė.

   Man laisvė pirmiausia galimybė kritiškai mąstyti, nevaržomai reikšti savo mintis. Kad ir kur žmogų nublokštų likimas, jis visada norės išsakyti savo nuomonę, būti išklausytas, suprastas, nes minties laisvė kiekvienam yra viena iš svarbiausių vertybių. Nenorą laisvai kalbėti lemia ne tik aplinkinių reakcija, baimė būti nesuprastam, pažemintam, bet ir asmeniniai įsitikimai. „Vienintelis žmogus, kuris gali mane kontroliuoti – tai aš pats, tačiau ir jam retai tai pasiseka“, - prisiminiau Johno Lennono išsakytą mintį. Manau, kad jis kalba apie tai, kad visus vis kas nors varžo ir neleidžia daryti, kas patinka. Tačiau kartais reikia spjauti į aplinkinių nuomonę ir viską rėžti tiesiai šviesiai, ypač tada, kai laikaisi moralės normų ir esi įsitikinęs savo teisumu. Taigi, asmeninė žmogaus laisvė – pats didžiausias turtas, kuriuo galime naudotis, kaip tik norime, bet tik nepažeisdami aplinkinių laisvės. Manau, tai yra viena iš būtinų sąlygų susikurti savo gyvenimo tikslus, nutiesti kelią, kuriuo ketini eiti.

„   Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Tai Romo Kalantos žodžiai. Kodėl aš juos prisimenu? Nes Kalanta man yra laisvės simbolis, tai žmogus, kuris dėl savo šalies laisvės paaukojo gyvybę. Nes Romas Kalanta buvo ir yra mano dėdė. Romas suprato, kad laisvas žmogus yra tuomet, kai gyvena laisvoje tautoje. Norėdamas kad ir kiti tai suvoktų, nusprendė padaryti baisiausia. Manau, kad taip buvo pasielgta ne tik norint atkurti nepriklausomą Lietuvą, bet ir įgyti nevaržomą asmenybės laisvę. Juk sovietmečiu jos trūko: laisvę varžė įstatymai, už nepaklusnumą grėsė tremtis arba psichiatrinė ligoninė. Net ir šiais laikais yra šalių, kurių valdantieji deklaruoja tautos laisvę, tačiau visuomenė tokia nesijaučia esanti. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje nuolat pažeidžiamos prigimtinės žmogaus teisės: laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė, nors ten žmonės ir gali balsuoti, bet dažniausiai neturi pasirinkimo. Rusijos ir Baltarusijos valdymo sistema yra autoritarinė diktatūra. Šiose šalyse labiausiai varžoma politikos sritis, nevyksta laisvi rinkimai, kalėjimuose sėdi arba net nužudomi opozicijos lyderiai. Aš, gimusi laisvoje šalyje, negaliu net įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi tokiose valstybėse.

    Taigi, laisvė – tai nedidelė detalė iš dėlionės, kurią galime sudėti į didelį paveikslą, o jame pavaizduotas laimingas gyvenimas. Žmogus yra laisvas tada, kai gyvena laisvoje visuomenėje, gali išsakyti savo nuomonę, išlikti orus. Esame maža tauta – tik trys milijonai, gal net mažiau. Bet galime reikšti savo mintis, turime galimybę būti pastebėti. Tai ir yra LAISVĖ...

Gabrielė Kalantaitė, 3a klasė

   Laisvė pelnytai yra vadinama pakiliausiu išgyvenimu šioje Žemėje. Daugybę kartų apdainuota, gausybė eilių parašyta, net kraujo pralieta – viskas dėl paslaptingo ir kartu tokio nuostabaus reiškinio Laisvė. Kas ji, kad yra šitaip vertinama? Sunku nepasiklysti tarp apibrėžimų, kurie pilasi lyg iš gausybės rago, kai kiekvienas, kas netingi, gvildena šią temą ir žarsto savo išmintį, dažniausiai teisingą, bet kaskart vis kitokią.

   Manau, laisvė yra ten, kur yra pats žmogus. Kiekvienas sąmoningas individas turi privilegiją, kurios neatims joks okupantas. Tai laisvė mąstyti kritiškai, pačiam priimti sprendimus, suvokti, jog visuomet yra veiksmų ir nuomonių alternatyvų. „Žmogus nėra laisvas, jei negali įsakinėti pats sau“, - sakė Pitagoras. Vadinasi, laisvė – pačiam save suvaržyti. Gebėjimas valdyti save ir mokėjimas rinktis yra žmogaus esybėje, tai yra jo laisvė.

   Labiausiai mėgstama, daug kartų apdainuota ir visų poetų aprašyta yra tėvynės laisvė. Stipri ir viską nustelbianti jėga. Kokių gi paskatų vedami prigimtiniai egoistai žmonės aukotų savo gyvenimą po šita saule tam, jog apgintų savo šalį? Kodėl Just. Marcinkevičius įsakė stovėti taip, kaip stovi laisvė? Meilę tėvynei neabejotinai gauname kartu su motinos pienu, nes šis jausmas, pagal visus fizikos dėsnius, iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Vadinasi, kartu su juo gimsta ir tėvynės laisvės idėjos.

   Bet esama situacijų, kur laisvė neegzistuoja, ir turime su tuo susitaikyti. Pavyzdžiui, rašyti rašinį, kai viskas viduje šaukia rašyti esė. Kai reikia daryti tai, kas nėra priimtina ir malonu. Tačiau negalima niurzgėti, jog tai riboja asmenybės laisvę, nes tik laisvas žmogus supranta, jog gyvenimas susideda ne vien iš malonumų, ir toks pasirinkimas yra priimamas sąmoningai.

   Taigi laisvė – tai galimybė rinktis, galimybė klausyti, daryti ir jausti tai, kas suteikia laimės. Tai jausmas, polėkis, kurio neaprašysi jokiais banaliais žodžiais. Kodėl laisvę reikia apibrėžti, kam ją kažkur talpinti?

Gerda Urbonaitė, 3a klasė

Mintys apie...

    Neseniai anapilin palydėta iškili Lietuvos asmenybė -Leonidas Donskis. Štai kokiomis mintimis su šiuo žmogumi atsisveikino mūsų trečiokai gimnazistai:

   Neklystume Leonidą Donskį pavadinę eruditu. 1985 m. jis baigė lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką Lietuvos konservatorijos Klaipėdos Pedagoginiame fakultete. 1987 m. - filosofiją Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. 1990 m. gruodžio 11 d. VU apgynė disertaciją tema „Kultūros krizės ir jų filosofinė refleksija“, buvo filosofijos kandidatas (Vilniaus universitete), 1999 m. Helsinkio universitete apgynė disertaciją, yra žinomas kaip socialinių mokslų daktaras. Tačiau net ir nežinodamas apie jo diplomus, galėtum pasakyti, kad tai buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių Lietuvos žmonių. Jo kolega A .Peškaitis pasakoja: „Mano pirmasis atsiminimas apie Leonidą yra kaip apie jauną vaikiną, kuris sėdi Vilniaus universiteto profesorių skaitykloje ir labai daug skaito bei rašo. Aišku, visi mes sėdėdavome toje ar kurioje nors kitoje skaitykloje, tačiau man atmintyje išliko tai, kad Leonidą skaitykloje galėjai rasti praktiškai visada, kada tik ateidavai.“ Taigi, jis buvo labai apsiskaitęs ir troško žinių. Vienas iš tų labai retų žmonių, kuris, turėdamas savo tvirtas pažiūras, mokėjo ne tik rašyti knygas, kalbėti, bet ir savo mintimis, sklandžia jų raiška gebėjo pritraukti ir išlaikyti publiką, kurios nevienijo bendros pažiūros. Gaila, kad tokių šviesių ir aktyvių visuomenės veikėjų Lietuvoje ar net ir visame pasaulyje yra labai mažai, todėl jų netektis ir būna pati skaudžiausia visai tautai.

Eva Rimkutė, IIIb klasė

   Žinoma, daugelis tėvų savo vaikus įspėdavo, kad geriau patylėti nei nesąmonę pasakyti. Tėvai, užaugę sovietmečiu, nuolat bijodavo ką nors ne taip pratarti, nes bent vienas netinkamas žodelis ir tavo šeimai grėsė pavojus. Bet jeigu yra problema, reikia ją spręsti, o ne laukti, kol ji pati išsispręs. Leonidas Donskis rašo: ,,Yra iliuzija, kad civilizuotoje visuomenėje atsiras stebuklingų jėgų, kurios ims ir viską sutvarkys. Nesutvarko. Mano atsakymas: geriau jau netylėti. Tyloje gimsta monstrai.“

Aleksandr Kasradze, IIIa  klasė

   P. S. Šis žmogus – mūsų šalies pasididžiavimas, toks ir buvo: išsilavinęs, drąsiai reiškiantis savo nuomonę, retkarčiais paslaptingas, sumanus, o svarbiausia – tolerantiškas. Apie šią jo dažnai pastebimą savybę galiu plačiau pašnekėti remdamasi straipsniu ,,Tolerancijai žmones reikia ruošti kaip ir santuokinam gyvenimui.” Šiame straipsnyje filosofas toleranciją apibūdina kaip empatišką atvirumą kitam ir norą apsaugoti kito žmogaus orumą. Jis teigia, jog tapti pakančiam nėra lengva. Tam, kaip ir santuokiniam gyvenimui, reikia rengtis, užsiimti saviugda. Santuoka, atsakomybė už savo partnerį, meilė, pagarba moteriai, tapimas geru vyru, geru draugu – visiems šiems dalykams reikia ruoštis. Taip pat – ir moderniam bei tolerantiškam gyvenimui, nes nėra savaime aiškūs ir savaime suprantami tavo susidūrimai su kitų kultūrų žmonėmis. Pakantumas reikalauja nuolatinio darbo ir atsidavimo.

Kaip supranti žodžius: „Kultūra dovanoja taiką pasauliui“?

   Šiandien mane paskiepijo. Susiėmusi už rankos liūdnai slinkau namo retkarčiais prisimindama epizodus iš savo gyvenimo. Pavyzdžiui, miestai, į kuriuos norėčiau sugrįžti. Florencija, Karlskrona ir... Telšiai. Telšiuose praleidau pusę savo vasarų. Su močiute eidavome ant Zakso kalno, prisiskindavome puokštę ramunių. Kartą nešiausi ten savo širdelės formos balioną ir ant kalno sutikome nuotaką – išmainiau jai balioną į saują saldainiukų. Ant to kalno vykdavo mugės – visuomet nusipirkdavau ledinukų ir, jei rasdavau, stiklinį gyvūnėlį.

Skaityti daugiau: Kaip supranti žodžius: „Kultūra dovanoja taiką pasauliui“?

Žemės dienai - laiškas Žemei!

          Pirmųjų a, b ir c klasių mokiniai rašė laiškus Žemei, kuriuose išreiškė susirūpinimą dėl  abejingumo keliamo pavojaus Žemės egzistavimui. Ypač pagirtini šių mokinių darbai:
1a klasė - N.Sendriūtės, G. Staponaitės, G. Šleiniūtės, A. Anužytės,
J. Zokaitės, M. Vintaitės B. Balsytės, E. Mišeikytės, A. Nemirovos.
1b klasė - G. Grimudaitės, M. Mauricaitės, I. Simonavičiūtės, V. Tauraitės, S. Tamošaitytės, U. Paulauskaitės, D. Bandzevičiaus, K Milešiūtės.
1c klasė - P. Šiaučiukėno, P. Gelumbickaitės, T. Morkūno, K. Bekėžaitės, E. Misiūnaitės, A. Rimkutės, R. Jokubaičio.
Lietuvių kalbos mokytoja L. Latožienė ir geografijos mokytoja S. Alenskienė džiaugiasi visų mokinių parašytais laiškais ir tiki, kad jų žodžiai nesiskirs nuo prasmingų darbų gamtoje ir niekad jiems nepritrūks rūpesčio savo Žeme.

P.s. Žemės diena – minima kovo 20 d., tai astronominis pavasaris. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose.

Foto iš http://www.15min.lt/zyme/zemes-diena

0000 aa zemė

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laikraštis "Atžalynas"