1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer

Kaip supranti žodžius: „Kultūra dovanoja taiką pasauliui“?

   Šiandien mane paskiepijo. Susiėmusi už rankos liūdnai slinkau namo retkarčiais prisimindama epizodus iš savo gyvenimo. Pavyzdžiui, miestai, į kuriuos norėčiau sugrįžti. Florencija, Karlskrona ir... Telšiai. Telšiuose praleidau pusę savo vasarų. Su močiute eidavome ant Zakso kalno, prisiskindavome puokštę ramunių. Kartą nešiausi ten savo širdelės formos balioną ir ant kalno sutikome nuotaką – išmainiau jai balioną į saują saldainiukų. Ant to kalno vykdavo mugės – visuomet nusipirkdavau ledinukų ir, jei rasdavau, stiklinį gyvūnėlį.

 Norėčiau sugrįžti į Karlskroną. Ten gyvenau savaitę, viename motelyje su dar aštuoniais bendraklasiais. Su 100 kronų kišenėje eidavome į parduotuvę, gamindavome valgyti, dažniausiai labai primityviai: iš miltelių virdavome bulvių košę, katile stengdavomės atšildyti šaldytas daržoves, kartą kepėme blynus be aliejaus. Karlskronoje neįvyko nieko ypatingo, bet aš visad jaučiu, kad noriu ten sugrįžti. Dar kartą pažvelgti į akmeninę gatvę. Tačiau užvis labiausiai noriu jums papasakoti apie miestą toli pietuose. Miestą, į kurį sugrįžti noriu labiausiai.

Į Florenciją pirmą kartą nuvažiavau baigusi devynias klases. Mieste svilino trisdešimt penkių laipsnių karštis, tai yra devyniasdešimt penki laipsniai pagal Farenheitą. Mūsų didelė grupė ir saulėgrąža priekyje nuėjo į PiazzadelDuomo – katedros aikštę. Mokytoja, aukštai iškėlusi saulėgrąžą, suriko, ar nors vienas iš mūsų yra suinteresuotas pamatyti Uficių galeriją. Dvejodama apsidairiau. Niekas nekėlė rankų. Visi troško bastytis po miestą ir dvidešimt eurų geriau palikti piniginėje. Mano ranka šovė į viršų. Atvažiavau čia tūkstančius kilometrų ne vien tam, kad suvalgyčiau ledų. Ten laukia Rembrantas, Karavadžas, Mikelandželas. Jūs nemanykite, kad aš niekad anksčiau nesu pagalvojusi, ką mums duoda galerijos, meno parodos, literatūra ir kita. Stovėdama ten po skliautuotomis lubomis aš dar nesupratau, kokia laimė man ką tik nusišypsojo. Aš tik gerėjausi. Tačiau man pačiai to nežinant, aš augau, keičiausi, plėčiau požiūrį į meną ir prioritetus. Tai yra vadinamasis švietimas. Šviestis yra velniškai svarbu. Liūdni tie žmonės, kurie nepripažįsta ar tingi pripažinti meno svarbą. Kurie tingi pirštą pajudinti ir pasidomėti kažkuo kitu, o ne vien tuo, kas kaip apsirengęs ir su kuo bendrauja. Visiems baisiai maga plakti liežuviais ir piktai kąsti. Kuo skaudžiau, tuo geriau. O dar geriau būtų, kad apie tai neišgirstų asmuo, apie kurį kalbama. Tai yra supuvimas. Šlykštus savo kartėlio išpylimas ant kito parodo ne ką kita, o tik žemą intelektą. Ką daryti, kad taip nebūtų? Plėsti akiratį, po velnių, ir neliks laiko galvoti apie kito batus, paltą ar asmeninį gyvenimą. Jei daugiau žmonių po šia saule domėtųsi tuo, kas iš tiesų gražu ir naudinga, taptų daug paprasčiau gyventi, bendrauti ir viską vertinti. Būtų apie ką diskutuoti. Galų gale nereiktų kapstytis po kito daržą ieškant paskalų, kurios pradžiugintų, nes tau nebereikėtų kito nelaimės, kad surastum savąją laimę. Neberūpės kiti, nes turėsi išlavintą protą, platesnes pažiūras. Tokie žmonės yra stiprios asmenybės. O žinot, kuo yra patrauklūs tokie žmonės? Jie kaip radioaktyvieji atomų branduoliai spinduliuoja charizmą. Jie visad turi ką pasakyti. Neieško žodžio kišenėje. Jiems nereikia valandą sukti galvos ieškant įdomių istorijų. Užvis labiausiai žavi tai, kad jie tuo nuoširdžiai domisi, o kalbant jų akys užsidega ir rankos ima mosikuoti į šalis. Kultūra suteikia minties laisvę.

Kultūra egzistuoja ir kaip moralės principas. Kartais įkūnija toleranciją. Etiketą. Tačiau kultūringu ne gimstama, o tampama. Galima klausti: „Kaip įsivaizduojate kultūringą žmogų?“ Pasipiltų atsakymai: tolerantiškas, kalba taisyklinga kalba, išsilavinęs, daug matęs, mandagus. Apie kiekvieną iš šių savybių galima parašyti po dar vieną atskirą esė, kaip jos padeda pasaul padaryti geresnį. Bet galima trumpai drūtai. Pavyzdžiui, daugiau tolerancijos – mažiau patyčių. Arba galbūt, jei Adolfas Hitleris būtų turėjęs nors krislą tolerancijos, po šiandienos dangumi gyvenimu džiaugtųsi dešimt kartų daugiau gyvybių. Taisyklinga kalba profaniškoje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį. Jei nori kalbėti taisyklingai, turi visų pirma pamąstyti. Žmogaus mąstymas iš prigimties yra racionalus, todėl tikimybė, kad imsi kalbėti vedamas pykčio, sumažės dvigubai. Viskas, kas yra pagrįsta pykčiu, naikina šį pasaulį. Išsilavinimas suteikia galimybę į viską žiūrėti plačiau, priimti ir kitas idėjas. Išlavintas protas paprasčiau žiūri į ekstraordinarinius dalykus. Kai kurie teigs, kad toks mąstymo būdas yra ,,siauras“, „kampuotas“ ar „pernelyg matematiškas“. Bet, manau, tai nepagrįstas tvirtinimas. Paprastumas yra vienintelis būdas išspręsti sudėtingas problemas. Daug mačiusio žmogaus niekuo nenustebinsi. Jis yra susipažinęs su daug kuo, jam nereikia dukart nustebti. Toks žmogus turi žymiai daugiau tolerancijos nei bet kuris kitas. Mandagumas taip patyra vertybė. Paprastumas irgi. Tokius žmones visad gerbia ir jie gerbia kitus. Tokia gyvenimo samprata, mano nuomone, yra taikaus pasaulio pagrindas. Sunkiausia yra paveikti viską taip, kad pagarba būtų nuoširdi, o ne iš baimės. Visos šios savybės daro žmogų kultūringą. Jam atsiveria visi keliai, visi horizontai, visas pasaulis, o jam nereikia įrodinėti kažko sau ir kitiems. Jis spinduliuoja gėrį. Spinduliuoja šilumą.

Sėdėdama Uficių galerijos terasoje prisimerkusi spoksojau į dangų. Per kaktą nuvarvėjo prakaito lašelis. Šis mano prisiminimas toks pat ryškus kaip ir DoniTondopaveikslas. Ką aš manau? Kultūra dovanoja taiką pasauliui? Akivaizdu, kad mes tos kultūros turime per mažai. Pernelyg mažai. Visas Europos kultūrinis paveldas tėra lašas jūroje, nekalbant apie tai, kad ne visi juo naudojasi. Kai kas tik nori žaisti karą. Nori turėti daugiau žemės. Daugiau valdžios. O tai kam jos šitiek? Kad turėtų kur patiesti savo persišką kilimą? Kad turėtų kuo puikuotis? Nori pastatyti sieną tarp Meksikos ir Amerikos, nes tai optimalus ir vienintelis būdas išspręsti imigrantų problemą, ar ne? Kai kurie nori susprogdinti metro, nes kitokia veikla, regis, tiesiog netraukia? Nori aukštinti savąjį Dievą, bet prievarta brukamas tikėjimas niekad nebus nuoširdus. Tokie žmonės nėra pažinę kultūros, nėra pajutę pažinimo palaimos, jiems visas pasaulis tėra brutalių žaidimų aikštelė. Jei tik jie pasistengtų suvokti, kad ne viskas pasaulyje turi būti vienoda, kad gali būti kelios nenuginčijamos ir vienintelės tiesos, kad egzistuoja kiti įsitikinimai, kad šitame pasaulyje gali sutilpti visi, kad pasaulis yra žavingas ir reikia skubėti tą žavesį patirti, tuomet kultūra tikrai atneštų visiems taiką pasaulyje. Tačiau prievarta nieko neįmanoma pasiekti. Kultūra turi būti pasirinkimas, o ne prievolė. Jos įpiršti neįmanoma. Taigi ar kultūra dovanoja taiką pasauliui? Žinoma, ji dovanoja. Tik ne visi priima dovanas.

Gerda Urbonaitė, IIIa klasė

  

  Kažkada Dalai Lama pasakė, kad „mes nesukursime taikos Žemėje, jei pirmiau nesukursime jos savo širdyje“. Visiškai sutinku su tokiais jo žodžiais, nes manau, kad taika turi prasidėti nuo kiekvieno žmogaus suvokimo, kas yra taika ir kodėl ji yra tokia reikalinga šiame pasaulyje. Vis dažniau matydami karinius ar socialinius konfliktus, mes susimąstome, kas gali visame pasaulyje palaikyti vienybę ir draugiškus santykius tarp žmonių. Manau, kad būtent kultūra dovanoja taiką viso pasaulio gyventojams.

Norint pažinti kitos šalies kultūrą, reikia patiems nuvykti ten ir susipažinti su papročiais, žmonėmis. Tačiau tai ne visada yra lengva, nes dažnai nemokame kalbos, nieko nepažįstame svečioje šalyje, todėl manau, kad tarptautiniai mokinių projektai padeda susipažinti su kitų žmonių kultūra. Norėčiau pasidalinti savo patirtimi dalyvaujant būtent tokiame projekte, kuriame pažinau Švedijos ir Suomijos žmonių gyvenseną. Teko apsistoti švedų, suomių šeimose: matėme bendravimą tarp šeimos narių, jų vertinamus dalykus, ragavome šiauriečių maisto. Mokykloje susipažinome su jaunimo kultūra pamokų ir pertraukų metu, kuri pasirodė visai kitokia nei lietuvių, mat skandinavai yra daug laisvesni, ramesni, atsipalaidavę. Manau, kad įgijus tokios patirties norisi palaikyti draugiškus santykius su naujai sutiktais žmonėmis, todėl nesinori pyktis, pasaulį imi suvokti filosofofiškiau-pamatai jo įvairumo grožį, supranti akimirkos, potyrių džiaugsmą. Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose skatina palaikyti glaudžius santykius su kitais žmonėmis bei jų metu susipažįstame su kitų šalių kultūra.

Taip pat manau, kad ne tik projektai, bet ir tarptautiniai studentų mainai gali dovanoti taiką žmonėms. Visi žinome tokias studentų mainų programas kaip „Erasmus“, „Alumni“. Jų metu studentai išvyksta mokytis į pasirinktus užsienio universitetus. Jauni žmonės viską nori sužinoti, išsiaiškinti, patirti, pamatyti, pagyventi kitaip, susirasti naujų draugų, susipažinti su kitų tautų žmonėmis, jų mąstymas dar formuojasi, todėl tokių projektų metu galima bendrauti su kitų šalių žmonėmis, pažinti jų kultūra, o supratus, kokia ji yra įdomi ir unikali, norėti ją išsaugoti ir skleisti kitiems. Taigi, tarptautinės mainų programos padeda studentams pažinti kitas šalis, todėl plinta kitokios, ne skatinančios nesatntaiką tarp tautų, o kultūrinės idėjos, kuriomis jaunimas ir dalinasi.

Galiausiai manau, kad ir menas gali žmones sutelkti daryti viską vieningai, taikiai. Kultūra – visos meno rūšys, kurios yra labai svarbios kiekvienam žmogui. Juk literatūros, dailės, muzikos vienas iš tikslų yra skleisti vertybes, kuriomis vadovaudamiesi žmonės taptų geresni. Pasaulyje menininkų nuomonė yra vertinama, daugelis iš jų yra savo šalies autoritetai, turėję ar turintys didelę įtaką formuojant ne tik moralines vertybes, bet ir politines nuostatas. Prisiminkime Maironio, Just. Marcinkevičiaus reikšmę formuojant Lietuvos visuomenės požiūrį į savo gyvenamojo laikotarpio politinę krašto situaciją. Na, o dalies Rusijos menininkų išreikšta nuomonė apie Krymo situaciją turėjo visai kitokį poveikį- ne telkė, o skladė žmones. Liudvikas van Bethovenas yra pasakęs, kad „didis menas skirtas didiems tikslams“, o vienas iš didžių tikslų- taikus sambūvis Pasaulyje.

Taigi, apibendrindama galiu teigti, kad tarptautiniai projektai, mainų programos bei menas gali skleisti taiką tarp viso pasaulių žmonių. Juk jei sukursime vieningą visuomenę, bus linksmiau ir geriau gyventi ne tik mums, bet ir ateities kartoms. Visų kelionių metu susipažįstame su kitų šalių papročiais, žmonių gyvenimo būdu, todėl galime patys skleisti tai, ką pamatėme, tai yra skleisti kultūrą, ja dalintis. Manau, kad visų žmonių tikslas yra vienas – taikus ir darnus gyvenimas.

Gabrielė Kalantaitė, IIIa klasė

  

   Antanas Maceina, vienas žymiausių Lietuvos filosofų, yra pasakęs: „Iš tikro kultūros kūrinys yra žmogaus dvasios - jo idėjų, jo pergyvenimų, jo jausmų, jo meilės ir kančios, jo troškimų ir ilgesių - objektyvacija. Įmedžiagindamas savo dvasią, žmogus ją tarsi sulaiko nuo praėjimo ir palieka amžių amžiams.“ Taigi, kultūra prasideda nuo žmogaus, nes kiekvienas ją nešiojame savyje, leidžiame matyti aplinkiniams žmonėms, o idėjos, vizijos perduodamos jau esančioms ar dar tik atsirandančioms kartoms. Pasaulį išvydęs žmogus jau formuoja savo požiūrį į kultūrą, nes stebi šeimą: klausosi mamos lopšinių, dalyvauja šeimos šventėse, darželyje mokosi eilėraščių, vėliau lanko spektaklius, parodas ar kitus renginius. Augdami vis labiau įsigiliname į pasaulį, bendraujame su skirtingą požiūrį turinčiais žmonėmis, taip samprata apie kultūrą pamažu keičiasi. Lankytis teatre vieniems tik įkyrus mamos ar kito šeimos nario noro patenkinimas, gal net laiko gaišimas ar bandymas įtikinti artimuosius, jog jam, paaugliui, tai vertybė. Kitiems - neišdildomų įspūdžių paliekantis vaidinimas, įspūdis, kuris gal priminė pradinėje mokykloje vaidintą spektaklį, kai vaikiška baimė išsisklaidė vos pažiūrėjus į veidrodį, nes pamatė būtybę, apsiavusią didelius žalius lyg elfo batus, apsivilkusią platų, ryškiai raudoną kostiumą, užsimaukšlinusią kalėdinę kepurę ant galvos ir pasivertusią pasakų nykštuku. Na o baigęs mokyklą ir išėjęs iš tėvų namų žmogus pats pradeda formuoti savo požiūrį kaupdamas patirtį, nes svarbios vietos nebeužima mokykliniai žaidimai, o jis žino, ko nori. Atsidūręs pasirinkimo kryžkelėje, ne kiekvienas puoselėja požiūrį į grožį bei gėrį. O kur šviesa, ten sutarimas ir taika. Ko gero, nemokame mylėti, o be meilės, nebus taikos, nebus meno. Mes, žmonės, patys atsirenkame, ar savo gyvenime viską naikinsime, ar pamiršime pyktį, kerštą, sėsime grožį.

Kai buvau maža mergaitė, spalvinau knygutes, žaidžiau darželyje, o mamos sekamos pasakos buvo didžiausias turtas. Vos pramokusi vaikščioti ir kalbėti, degiau noru kiekvieną savaitgalį stebėti delfinus. Šių žinduolių grožis, jų dovanoti pasirodymai leido padėti suprasti, kas yra grožis, švelnumas, meilė. Žiūrėdama išgirsdavau žiūrovų plojimų ritmą ir pagaudavau, kad padažnėjo širdies dūžiai krūtinėje, tada patirdavau nepaprastą džiaugsmą. Tos vaikystės akimirkos mane mokė būti ne tik gamtos dalimi, bet ir mylėti. Dabar suprantu, kodėl taip stengiuosi niekada nieko nenuskriausti. Pamenu, kaip laukdavau tų vėlyvų vakarų, kai atsigulusi į lovą, kurios apklotą visada puošdavo princesės ir princai, klausydavausi ramaus mamos balso, matydavau jos rankų gestus, taip pagyvinančius pasaką, įsivaizduodavau Eglę, žalčių karalienę, laukiančią atplaukiančio žalčio iš nežinia baltos ar raudonos spalvos putos. Laikui bėgant klausytis pasakų atrodė kvaila, nebenorėjau jaustis maža mergaite, norėjau iš tiesų pažinti pasaulį. Lietuvos gimtadienio proga, tėvai apsišarvuodavo kantrybe ir kaldavo man į galvą šalies himną. Švepluodama tariau giesmės žodžius, kurių prasmę suprantu tik dabar. Kokia tuomet buvau laiminga! Vos išmokusi skaityti, jau lankiau mokyklą. Man atsivėrė knygų pasaulis. Prisimenu, jog ypač mėgau lietuvių rašytojo Jono Biliūno novelę ,,Brisiaus galas“. Berniukas, nuskriaudęs nekaltą gyvūnėlį, vos pats nenužudė žmogaus savyje. Pradžios mokykloje man atsivėrė teatras, pirmą kartą lankantis nusviro mano galva ant kairiojo peties ir užsnūdau. Dabar pastebėjusi miesto centre reklamą, kad bus premjerinis spektaklis, nieko nelaukdama bėgu pirkti bilietų ir nekantriai laukiu. O kur dar popietės... Aš iškelta galva einu pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis ir grožiuosi įstabiais, įvairių architektūros stilių pastatais, nes aplink nešvilpia kulkos, nesprogsta bombos. Aš laiminga! Žmonės kuria, gal todėl neturi laiko kariauti.

Darną pasaulyje palaiko žmonės savo šiluma, gėriu, sklindančiu iš vidaus, nes jis įžiebiamas dar vaikystėje. Grožio puoselėjimas ir sukuria taiką, kurią dovanojame sau ir aplinkiniams. Su kiekviena diena vis daugiau žmonių, bandančių išvaryti iš savęs pavydo ir keršto jausmą, pykčio proveržius. Tik taip žmogus gali išlikti orus ir žmogiškas, atsiranda noras išsaugoti ir palaikyti taiką. O kultūra, kaip Maceina yra pasakęs, yra žmogaus emocijų ir gyvenimo atspindys. Tai yra išraiškos būdas žmonėms priminti gėrio galią, svarbą bei vertybes. Taip kultūra išlieka, didėja, auga, kuria ir daro darbus, kurie suteikia noro mamai prikalbinti vaiką eiti į spektaklį, suteikti džiaugsmo vaidinti mokyklos kalėdiniame renginyje ir piešti tuos piešinius, kurie vaizduoja mūsų pasaulį. Kultūra pasiekia mus įvairiai ir kiekvienam reiškia vis skirtingus dalykus. Vieniems ateina su kūdikystės pasakomis, kuriose laimi tik geros širdies veikėjai. Kitiems atkeliauja su gležnomis rankutėmis pieštais piešiniais, kuriuose žmogus nupieštas su kvadrato formos galva ir pagaliukais. Dar kitiems tai tiesiog pasivaikščiojimas stebint tuos pačius pastatus ar bandymas prisiminti statytas smėlio pilis, kurios kažkada turėjo apsaugoti mėgstamus žaisliukus paplūdimyje nuo artėjančios bangos. Bet visiems tai reiškia vieną ir tą patį – vaikystėje kurtus mažus meno kūrinius, kurie mums atrodydavo tarsi brangiausi darbai. Prisiminimai sukelia mumyse norą sugrąžinti tą dorą, gėriu tikintį vaiką, nes įkvepia naujiems darbams, pradėtiems vaikystėje. Tikiu, kad vaikystės šviesa kiekvienam padės išsaugoti savo Saulę...

Urtė Kairytė, II c klasė

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laikraštis "Atžalynas"