1. Skip to Menu
  2. Skip to Content
  3. Skip to Footer

Tai yra laisvė

   Švedijos ambasada  organizavo mokinių rašinių konkursą ,,Tai yra laisvė". Vertinimo komisijai buvo pateiktas net 151 darbas.Konkurse dalyvavo ir dvi 3a klasės gimnazistės- Gabrielė Kalantaitė ir Gerda Urbonaitė. Gabrielės darbas bus išspausdintas geriausių rašinių leidinyje.

   Esame maža tauta – tik trys milijonai... Tiesa, dabar Lietuvoje mūsų gyvena mažiau. Lietuviai išsibarstė po visą pasaulį – nuo Atlanto vandenyno iki Australijos krantų, tačiau visų tėvynė yra viena, jau dvidešimt šešerius metus nepriklausoma valstybė vidurio Europoje. Kaip mūsų maža tauta gebėjo išlikti? Ko gero, yra viena aiški priežastis – visais laikais lietuviams svarbi vertybė buvo laisvė. Ne tik tautos, bet ir žmogaus, asmeninė.

   Man laisvė pirmiausia galimybė kritiškai mąstyti, nevaržomai reikšti savo mintis. Kad ir kur žmogų nublokštų likimas, jis visada norės išsakyti savo nuomonę, būti išklausytas, suprastas, nes minties laisvė kiekvienam yra viena iš svarbiausių vertybių. Nenorą laisvai kalbėti lemia ne tik aplinkinių reakcija, baimė būti nesuprastam, pažemintam, bet ir asmeniniai įsitikimai. „Vienintelis žmogus, kuris gali mane kontroliuoti – tai aš pats, tačiau ir jam retai tai pasiseka“, - prisiminiau Johno Lennono išsakytą mintį. Manau, kad jis kalba apie tai, kad visus vis kas nors varžo ir neleidžia daryti, kas patinka. Tačiau kartais reikia spjauti į aplinkinių nuomonę ir viską rėžti tiesiai šviesiai, ypač tada, kai laikaisi moralės normų ir esi įsitikinęs savo teisumu. Taigi, asmeninė žmogaus laisvė – pats didžiausias turtas, kuriuo galime naudotis, kaip tik norime, bet tik nepažeisdami aplinkinių laisvės. Manau, tai yra viena iš būtinų sąlygų susikurti savo gyvenimo tikslus, nutiesti kelią, kuriuo ketini eiti.

„   Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Tai Romo Kalantos žodžiai. Kodėl aš juos prisimenu? Nes Kalanta man yra laisvės simbolis, tai žmogus, kuris dėl savo šalies laisvės paaukojo gyvybę. Nes Romas Kalanta buvo ir yra mano dėdė. Romas suprato, kad laisvas žmogus yra tuomet, kai gyvena laisvoje tautoje. Norėdamas kad ir kiti tai suvoktų, nusprendė padaryti baisiausia. Manau, kad taip buvo pasielgta ne tik norint atkurti nepriklausomą Lietuvą, bet ir įgyti nevaržomą asmenybės laisvę. Juk sovietmečiu jos trūko: laisvę varžė įstatymai, už nepaklusnumą grėsė tremtis arba psichiatrinė ligoninė. Net ir šiais laikais yra šalių, kurių valdantieji deklaruoja tautos laisvę, tačiau visuomenė tokia nesijaučia esanti. Pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje nuolat pažeidžiamos prigimtinės žmogaus teisės: laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė, nors ten žmonės ir gali balsuoti, bet dažniausiai neturi pasirinkimo. Rusijos ir Baltarusijos valdymo sistema yra autoritarinė diktatūra. Šiose šalyse labiausiai varžoma politikos sritis, nevyksta laisvi rinkimai, kalėjimuose sėdi arba net nužudomi opozicijos lyderiai. Aš, gimusi laisvoje šalyje, negaliu net įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi tokiose valstybėse.

    Taigi, laisvė – tai nedidelė detalė iš dėlionės, kurią galime sudėti į didelį paveikslą, o jame pavaizduotas laimingas gyvenimas. Žmogus yra laisvas tada, kai gyvena laisvoje visuomenėje, gali išsakyti savo nuomonę, išlikti orus. Esame maža tauta – tik trys milijonai, gal net mažiau. Bet galime reikšti savo mintis, turime galimybę būti pastebėti. Tai ir yra LAISVĖ...

Gabrielė Kalantaitė, 3a klasė

   Laisvė pelnytai yra vadinama pakiliausiu išgyvenimu šioje Žemėje. Daugybę kartų apdainuota, gausybė eilių parašyta, net kraujo pralieta – viskas dėl paslaptingo ir kartu tokio nuostabaus reiškinio Laisvė. Kas ji, kad yra šitaip vertinama? Sunku nepasiklysti tarp apibrėžimų, kurie pilasi lyg iš gausybės rago, kai kiekvienas, kas netingi, gvildena šią temą ir žarsto savo išmintį, dažniausiai teisingą, bet kaskart vis kitokią.

   Manau, laisvė yra ten, kur yra pats žmogus. Kiekvienas sąmoningas individas turi privilegiją, kurios neatims joks okupantas. Tai laisvė mąstyti kritiškai, pačiam priimti sprendimus, suvokti, jog visuomet yra veiksmų ir nuomonių alternatyvų. „Žmogus nėra laisvas, jei negali įsakinėti pats sau“, - sakė Pitagoras. Vadinasi, laisvė – pačiam save suvaržyti. Gebėjimas valdyti save ir mokėjimas rinktis yra žmogaus esybėje, tai yra jo laisvė.

   Labiausiai mėgstama, daug kartų apdainuota ir visų poetų aprašyta yra tėvynės laisvė. Stipri ir viską nustelbianti jėga. Kokių gi paskatų vedami prigimtiniai egoistai žmonės aukotų savo gyvenimą po šita saule tam, jog apgintų savo šalį? Kodėl Just. Marcinkevičius įsakė stovėti taip, kaip stovi laisvė? Meilę tėvynei neabejotinai gauname kartu su motinos pienu, nes šis jausmas, pagal visus fizikos dėsnius, iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Vadinasi, kartu su juo gimsta ir tėvynės laisvės idėjos.

   Bet esama situacijų, kur laisvė neegzistuoja, ir turime su tuo susitaikyti. Pavyzdžiui, rašyti rašinį, kai viskas viduje šaukia rašyti esė. Kai reikia daryti tai, kas nėra priimtina ir malonu. Tačiau negalima niurzgėti, jog tai riboja asmenybės laisvę, nes tik laisvas žmogus supranta, jog gyvenimas susideda ne vien iš malonumų, ir toks pasirinkimas yra priimamas sąmoningai.

   Taigi laisvė – tai galimybė rinktis, galimybė klausyti, daryti ir jausti tai, kas suteikia laimės. Tai jausmas, polėkis, kurio neaprašysi jokiais banaliais žodžiais. Kodėl laisvę reikia apibrėžti, kam ją kažkur talpinti?

Gerda Urbonaitė, 3a klasė

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos laikraštis "Atžalynas"