Kristijonas Donelaitis buvo temperamentingas, jautraus charakterio, aukšos moralės žmogus. Jis senatvėje parašė ,,Žinias“ apie save ir parapiją naujam Tolminkiemio klebonui. Poetas taip save apibūdino: ,,Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus.“ Nežinoma, kokias dainas dainuodavo, tačiau yra duomenų, kad buvo sukūręs keturias muzikines kompozicijas su žodžiais.

    K. Donelaitis mokėjo tausoti draugystę. Tolminkiemyje poetas turėjo gerą draugą K. V. Šulcą, kuris K. Donelaičiui mirus rašė: ,,Jis buvo <…> sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą, bet ištikimas draugas, ir per devynerius metus, kai aš buvau su juo kartu, nesu nė sykio su juo susikivirčijęs.“

    Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas — nusistatymas prieš nuožmius ponus. Jis mėgo kartoti seną trieilį lotynų kalba:

Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio;

Laimingesnė ta, kur nėra karaliaus dvaro;

Laimingiausia toji, kur nėra jokio pono.

    Kristijono Donelaičio artumas paprastam žmogui meniškai išreikštas jo kūryboje.