http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/25-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/26-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/38-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/40-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/46-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/47-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/52-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/54-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/56-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/57-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/58-1.jpg
http://kvdg.lt/kdmuziejus/wp-content/uploads/2017/09/59-1.jpg

   Kristijono Donelaičio tema literatūroje ir mene yra labai plati ir apimanti tiek medžiagos, kad, ko gero, turėtume ieškoti ir sąvokos jai apibūdinti. Turime šiandien donelaitianą (visumą literatūrinės medžiagos, nors kiek besisiejančios su poetu), kuri jau tiek išaugo, kad pasidarė lituanistinės bibliografijos šaka. Turime ir donelaitiką, t.y. literatūros mokslo specialybę, nagrinėjančią poeto biografiją, kūrybą bei visus kitus su K. Donelaičiu susijusius kūrybinio palikimo, jo interpretavimo, vertinimo ir atminimo įamžinimo klausimus. Kaip atskira šaka donelaitikoje, manome, dėl medžiagos gausos jau turėtų būti ir Kristijonas Donelaitis literatūroje ir mene.

   Donelaitis buvo be galo kūrybiška, plataus masto asmenybė, studijavusi laisvuosius menus, ypač muziką. Tai ir domino mokslininkus bei menininkus. Pirmieji darbai siekia XIX a. pradžią. Jeigu pritartume egzodo autorių klasifikacijai, kad yra nepriklausomos Lietuvos K. Donelaitis, sovietų Lietuvos K. Donelaitis, vokiečių K. Donelaitis, egzodo K. Donelaitis, tai dabar turėtume sakyti antrosios nepriklausomybės K. Donelaitis.

   Pirmieji grožinės literatūros kūriniai buvo parašyti vokiečių kalba, tai L. Rėzos, kuris į 1818 m. ‚,Metų“ leidimą įdėjo vokišką prakalbą su dedikaciniu eilėraščiu, aukštinančiu poemą. Leipcigo universiteto profesorius Francas Osvaldas Tecneris, poeto gyvenimo ir kūrybos žymus tyrinėtojas, parašo eilėraštį vokiečių kalba „Kristijonas Donelaitis“, kuris išverstas ir išspausdintas laikraštyje „Lietuviškas laiškas“ 1896 m. pavadinimu „Ant amžino atminimo Kr. Donelaičio, didžiojo lietuvninko“. Jį lietuvių kalba atkūrė Jurgis Zauerveinas (Girėnas). Anuomet, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, rašė ir spausdino „Aušroje“ ir jos kalendoriuose eilėraščius M. Davainis – Silvestraitis (Vieversys), pirmasis eilėraštis lietuvių kalba „Tegyvoj kalba mužiko“, kuriame paminėtas K. Donelaitis, A.Burba – „Lukokim“. Rinkinyje „Vieversėlio dainos“ (1905) M. Macijauskas mini poetą eilėraštyje „Padėkos daina“. Mini ir Maironis poemoje „Lietuva“ (1924). Taigi sukuriama K. Donelaičio vaizdavimo poezijoje tradicija, kurią labai gražiai papildo jaunesnei auditorijai žinoma poetų karta – tai K. Binkis, eilėraštis „Donelaitiškas“, J. Dambrauskas, „Kantata Mažajai Lietuvai“, S. Anglickis, „Donelaičiui“. A. Venclovos eilėraštyje „Donelaitis“ (1941) poetas iškyla kaip kovotojas, kurio ginklas lietuviškas žodis. Po dvejų metų parašytame eilėraštyje (1943) tokiu pačiu pavadinimu S. Nėris kviečia į kovą už amžinus idealus – laisvę, nacionalinį savarankiškumą. Poetė išveda paralelę nuo Herkaus Manto iki karo metų realybės, o chrestomatinėmis eilutėmis tapę žodžiai – „Karžygiu mes Donelaitį šiandien minim“ – daugelį metų gyveno vadovėlių puslapiuose.