Mažosios Lietuvos žemėlapis

    Mažoji Lietuva (Rytų Prūsija) – istorinė sritis, susidariusi XVI a. abipus Priegliaus ir Nemuno žemupio iš kryžiuočių XIII a. užkariautų baltų žemių: Narduvos, Pilsoto, Skalvos, Sembros, Šiaurinės Bartos ir Šiaurinės Notangos. 1525–1701 metais Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos kunigaikštystei, 1701–1871 – Prūsijos karalystei, nuo 1871 – Vokietijos imperijai.

    Mažojoje Lietuvoje iki XVIII a. vokiečių kolonistų buvo mažai, nes skaičiumi dominavo lietuviai. Tačiau padėtis pablogėjo po 1709–1711 metų bado ir po jo sekusio maro. Maras nušlavė apie pusę krašto gyventojų, daugiausiai lietuvių valstiečių. Prasidėjo masinė krašto kolonizacija. Ši kolonizacija dar vadinama germanizacija, nes į Mažąją Lietuvą daugiausiai kėlėsi vokiečių kolonistai.

    Dėl sustiprėjusios vokietinimo politikos XVII–XVIII a. liko nespausdinti lietuvių tautosakos rinkiniai, grožinės literatūros kūriniai bei lietuvių kalbos žodynai. Nyko tautiniai lietuvių papročiai, siaurėjo gimtosios kalbos vartojimo galimybės. Kristijono Donelaičio laikais tik pusė krašto gyventojų bekalbėjo lietuviškai, todėl suprantama, kodėl taurusis poetas metrikų knygoje įrašė:

„Mano įpėdini, tegul tavo sūnūs laiku išmoksta gerai lietuviškai.“