PRO MEMORIA
TEKLĖ LAPINSKIENĖ
1950–2020
Šiąnakt, palietusi sparnu dar sykį žemę,
Tu tyliai lyg drugelis išskridai…
Palikusi mums širdyse vien klausimą: Kodėl?
Kodėl dangus pasiima pačius geriausius taip anksti?..
Palikai mus gruodžio tyloj nuščiuvusius, išgirdus tokią netikėtą žinią apie Tavo išėjimą.
Palikai mus toliau vaikščioti gimnazijos koridoriais, kurie dar mena Tavo balsą, šypseną, Tavo rankų sukurtą grožį.
Palikai mūsų širdyse neišblėstantį ir šiltą prisiminimą apie Tave – nuostabią MOKYTOJĄ, KOLEGĘ, DRAUGĘ.
Pasiliekame…
Pasiliekame su skausmu ir viltimi, kad nuo šiol turėsime dar vieną ANGELĄ danguje.
Teklė Lapinskienė, tautodailininkė, liaudies muzikantė, poetė, dirbo mūsų gimnazijoje nuo 1986 iki 2017 m. Čia, skaičiuojant nuo rugsėjo iki rugsėjo, prabėgo 31 šios nepaprastai vaikus mylėjusios ir tokia pat jų meile apdovanotos technologijų mokytojos gyvenimo metai. Pati Teklė yra sakiusi: „Noriu, kad visi mano mokiniai užaugtų žmonėmis, dalinančiais kitiems gėrį, šviesą ir meilę.“ Ir jai tikrai pavyko prisibelsti ne į vieno vaiko širdį ir pasėti joje gėrio daigelių. Ne vienerius metus kartu su savo mokinėmis ji dalyvaudavo „Bėdų turgaus“ rengiamose akcijose ir „pirkdavo“ jose varguolių „bėdas“, aukodama pinigus, gautus kasmet pačios gimnazijoje organizuojamose kalėdinėse mugėse, kuriose pardavinėdavo savo rankomis su mokinėmis sukurtus rankdarbius. Už tai buvo apdovanota „Žaliojo obuolio“ padėkos statulėle. Jos, kaip poetės ir muzikantės, talentas išsiliejo 2003 m. išleistame eilėraščių rinkinyje „Plazdėk, širdie“, o 2006 m. – muzikiniame albume „Svajonių paukštė“. Bet tai tik faktai…
Širdimi į širdį mums teprabyla pačios Teklės pasakyti žodžiai kartą per interviu, duotą laikraščiui „Vakarų ekspresas“, paklausus, ko ji norėtų palinkėti savo mokiniams: „Nepamiršti šalia esančio, negailėti dalinti meilės, nes kuo daugiau duodam, tuo daugiau jos sulaukiam. Viskas, kuo dalijamės, yra dvasios turtai, ir tik jie sugrįžta. Darykim tai, kas nieko nekainuoja, šypsokimės tėveliams ir apkabinkime juos, nes netikiu, kad galime būti geri svetimiems, jeigu nemylim savo artimųjų. Palinkėsiu ramybės, darnos ir taikos namuose. Netrankykim durų, skubėkime atsiprašyti, nes žodžiais padaryta žaizda niekada neužgyja. Skaičiau, kad mums priklauso tik vienas žodis, tik viena akimirka, ir Viešpaties valioje, ar tau bus leista žengti dar vieną žingsnį. Kaip tuomet gali pasakyti ką nors skaudaus, žeidžiančio? Verčiau nušluostyti ašaras kitam ir gyventi taip, kad mus prisimintų už išdalintą beribę meilę…“
Prisiminsime…
Prisiminsime Tave, Teklyte, kaip tikrą Širdies Žmogų, liepsnojusį nesibaigiančia meile gyvenimui, kūrybai, kolegoms, vaikams – visam pasauliui.
Metai mūs rudenio soduos
Beria po kojom vaisius,
Juos po širdim išnešiojom,
Mindami žemės kelius…
Spurdėk, plazdėk ir plaki, širdie, nepavark,
O gal darsyk kas nuostabų žodį ištars…
Ir vėl jauni pavasario bėgsim sutikt,
Plazdėk, širdie, neleisk per anksti mums nurimt… (Teklė Lapinskienė, „Plazdėk, širdie“)