Edvardas Malinauskas „Donelaitis tarp būrų“
Jis ne tik buvo lietuvis, kaip Kantas ir kiti, bet gerai ir rašė lietuviškai, rašė dar tuomet, kuomet Lietuvos atgimimą tik nedaugelis išrinktųjų nedrąsiai svajojo. Donelaitis mūsų vardą pakėlė aukštai svetimtaučių akyse. […] Bet dar daugiau sužadino pačiuose lietuviuose savimi pasitikėjimą it tėvynės meilę. Aš patsai nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip, nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį poetą, kursai apie jau du šimtus metų puikiai apdainavo Lietuvą, kuomet dar nei Mickevičiaus, nei Šilerio, nei Gėtes dar nebuvo raštų, tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš lietuvis. Man rodos, kad ne vienas iš mūsų savo praeity atsimeni Donelaičio vardą, kursai prakalbėjo į jo širdį ir jausmus. Tokie mūsų praeities vardai daug nusveria. Drąsiau žmogui kovoti, kuomet jis jaučiasi ne vienas. […] tai dvasios milžinai, tai žvaigždės, kurios aukštai šviečia ir kelią rodo.
Maironis