Mažoji Lietuva (Rytų Prūsija) – istorinė sritis, susidariusi XVI a. abipus Priegliaus ir Nemuno žemupio iš kryžiuočių XIII a. užkariautų baltų žemių: Narduvos, Pilsoto, Skalvos, Sembros, Šiaurinės Bartos ir Šiaurinės Notangos. 1525 – 1701 metais Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos kunigaikštystei, 1701–1871 – Prūsijos karalystei, nuo 1871 – Vokietijos imperijai.
Mažojoje Lietuvoje iki XVIII a. vokiečių kolonistų buvo nedaug, nes dominavo lietuviai. Tačiau padėtis pablogėjo po 1709–1711 metų bado ir po jo sekusio maro. Maras nušlavė apie pusę krašto gyventojų, daugiausiai lietuvių valstiečių. Prasidėjo masinė krašto kolonizacija. Ši kolonizacija dar vadinama germanizacija, nes į Mažąją Lietuvą daugiausiai kėlėsi vokiečių kolonistai.
Dėl sustiprėjusios vokietinimo politikos XVII – XVIII a. liko nespausdinti lietuvių tautosakos rinkiniai, grožinės literatūros kūriniai bei lietuvių kalbos žodynai. Nyko tautiniai lietuvių papročiai, siaurėjo gimtosios kalbos vartojimo galimybės. Kristijono Donelaičio laikais tik pusė krašto gyventojų bekalbėjo lietuviškai, todėl suprantama, kodėl taurusis poetas metrikų knygoje įrašė:
„Mano įpėdini, tegul tavo sūnūs laiku išmoksta gerai lietuviškai.“
Mažosios Lietuvos gyventojų poreikiams buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga (1547 m. Martyno Mažvydo), taip pat pirmąsyk išversta į lietuvių kalbą ir visa Biblija (1590 m. Jono Bretkūno), 1653 m. pasirodė pirmoji lietuvių kalbos gramatika (parengta Danieliaus Kleino), sukurtas pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys (Donelaičio „Metai“), 1823 m. pasirodė pirmasis lietuviškas laikraštis „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (leido N. F. Ostermejeris), nuo 1883 m. buvo spausdinami svarbiausi lietuvių tautinio atgimimo leidiniai („Aušra“, „Varpas“), 1885 m. įsteigta pirmoji lietuvių pasaulietinė draugija „Birutė“. XIX a. antroje pusėje lietuvių kalbos gyvybingumas Prūsų Lietuvoje leido į Rusijos valdomą Lietuvą gabenti spaudą uždraustais lotyniškais rašmenimis.
Daugelis žymių užsienio inteligentų, tokie kaip G. Lesingas (1729-1781), J. Herderis (1744-1803) ar J. V. Gėtė (1749-1832), apie lietuvius, jų kūrybą atsiliepė tik gerai. J. V. Gėtė susižavėjimą išreiškė šiais žodžiais: ,,Aš susipažinau su poezija visai iš kitos pusės ir kita prasme, negu iki šiol <…> apskritai poetinė kūryba yra viso pasaulio, visų tautų dovana, o ne kelių subtilių, apsišvietusių vyrų asmeninis palikimas.“ J. Herderis, įdėjęs aštuonias lietuvių liaudies dainas, išverstas į vokiečių kalbą, įvairių tautų liaudies dainų rinkinyje, rašė: ,,Lietuvių mergina, atsisveikindama su savo gimtaisiais namais <…> yra didesnė poetė už juokingą kurios nors atsisveikinimo kalbos fabrikuotoją.“ Galiausiai G. Lesingas viename savo literatūrinių laiškų rašė: ,,Galima įsitikinti, jog kiekvienoje šalyje gimsta dainiai, ir gyvi jausmai nėra vien apsišvietusių tautų savumas.“
Nuo XVIII a. pr. Mažosios Lietuvos lietuviai tarnavo Prūsijos kariuomenėje, mokėsi Prūsijos mokyklose, tad Prūsijos (vėliau – Vokietijos) valstybė jiems natūraliai buvo sava valstybė. Didesnis kultūrinio suartėjimo su Didžiosios Lietuvos lietuviais poreikis iškilo XIX a. pabaigoje, tačiau didžiausia kliūtis glaudesniam bendravimui buvo skirtinga tikyba – mažlietuviai XVI amžiuje priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, Didžiojoje Lietuvoje gyvenę lietuviai buvo katalikai.
Mažojoje Lietuvoje jau 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, tad visuomenės modernizacija buvo spartesnė: greičiau nyko senoji luominė socialinė struktūra, rinkos ekonomika ir modernizacija aktyviau skverbėsi į žemės ūkį. Todėl neretai prūsų lietuviai laikė Rusijos lietuvius „atsilikusiais“, pašiepiamai vadino juos „žemaičiais“. Politinio suartėjimo klausimas iškilo tik per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau politinio suartėjimo siekė tik nedidelė mažlietuvių inteligentų dalis (daugiausia Martyno Jankaus aplinkoje). Didžiajai visuomenės daliai dvikalbystė ir priklausomybė Vokietijos valstybei buvo tapusi jų kultūrinio savitumo dalimi.