(1714-01-01 – 1780-02-18)
,,Mano įpėdinis, jeigu jis krikščionis ir dėkingas žmogus, man padėkos. Bet jeigu jis nekrikščionis ir, be to, dar nedėkingas, tai aš vis dėlto pasielgiau kaip krikščionis ir žmonių draugas. Aš netrokštu padėkos, nes ji man po žeme nebereikalinga“,- Kristijonas Donelaitis rašė metrikų knygoje.
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime. Dabar Lazdynėliai – visiškai išnykusi sodybvietė, kurią kadaise įkūrė poeto senelis. Lazdynėliuose, pagerbiant poeto atminimą, buvo pasodinta 300 ąžuolo medelių.
Poeto tėvai buvo laisvieji valstiečiai, nes jiems nereikėjo eiti lažo (dirbti dvaro žemę), tačiau turėjo mokėti činšą (mokestį) Prūsijos karaliui. Bet jų gyvenimas negalėjo būti lengvas: žemės valdė nedaug, o šeima buvo didelė. Padėtis dar labiau pablogėjo mirus poeto tėvui, kai motina liko su septyniais vaikais, tada Kristijonui buvo vos šešeri. Tačiau tėvo mirtis suartino visus Donelaičių vaikus: palaikė ryšius, gražiai sutarė. Taip pat žinoma, kad Donelaičiams niekada nestigo sumanumo ir polinkio į amatus: poeto broliai Fridrikas ir Mikelis buvo geri savo amato meistrai, o Adomas net įkūrė kalvę ir smuklę, seserys taip pat neatsiliko – išėjo už vyrų ir tapo sumaniomis ūkininkėmis.
Vidurinį ir aukštąjį (teologinį) išsilavinimą K. Donelaitis įgijo Karaliaučiuje. Eidamas vidurinius mokslus gerai išmoko lotynų kalbą bei laisvai galėjo kalbėti vokiškai, kadangi gyveno vokiškame mieste. Universitete ketverius metus studijavo teologiją. Studijuodamas jis įgavo muzikinį išsilavinimą, todėl muzika poeto gyvenime užėmė labai svarbų vaidmenį – jis mokėjo dainuoti bei buvo pasidaręs fortepijoną, kuriuo pats grojo. Taip pat K. Donelaitis mokėsi ir kalbų: lotynų, graikų, hebrajų (senovės žydų), prancūzų. Per retorikos (iškalbos) pamokas gilino antikinės literatūros žinias, susipažino su vokiečių autorių kūryba. Poetas į Karaliaučių atvyko paauglys, o išvyko– jaunuolis, turintis aukštąjį išsilavinimą ir, kaip parodė ateitis, tvirtai pasiryžęs padėti savo tautai.
Baigęs universitetą, Kristijonas Donelaitis buvo paskirtas dirbti į Stalupėnus – bažnytkaimį. Dirbo kantoriumi – mokyklos giedojimo mokytoju ir bažnytinio choro vadovu. Stalupėnuose poetas išgyveno tik trejus metus (1740-1743), tačiau būtent Stalupėnuose įvyko lemtingas gyvenimo momentas – jis susipažino su būsima žmona Anna Regina, su kuria susituokė 1744 m. Prieš išvykdamas į Tolminkiemį, Kristijonas Donelaitis buvo įšventintas į kunigus.
Poetui atvykus į Tolminkiemį, po maro ir kolonizacijos lietuvių bebuvo likę mažiau kaip pusė gyventojų iš 3000. Tačiau K. Donelaitis Dievo žodį vis tiek skelbdavo dviem kalbom: priešpiet – vokiečių, popiet – lietuvių. Poetui dirbant Tolminkiemyje buvo perstatyta bažnyčia ir klebonija, pastatyta nauja mokykla. Taip pat poetas iš savo santaupų pastatė klebonų našlių namus, kuriuose po Kristijono Donelaičio mirties apsigyveno jo žmona.
Paskutinieji poeto gyvenimo metai prabėgo nesklandžiai: poetui labai daug sveikatos atėmė bylinėjimasis su karališkojo dvaro atmonu (valdytoju) Teofiliu Ruigiu dėl separacijos (žemių pasidalijimo). Tuo metu išėjo karaliaus įsakymas, kuris teigė, kad sklypai, per ilgą laiką išsibarstę, turi būti sujungti į vientisus plotus. Dėl to reikėjo keistis laukais ir pievomis. Kilo ginčų, o K. Donelaitis buvo įsitikinęs, kad T. Ruigys nori nuskriausti bažnyčią ir valstiečius, todėl rašė valdžiai raštus, siekdamas separacijas atidėti. Valdžios sprendimo Kristijonas Donelaitis nesulaukė.
Kristijonas Donelaitis buvo temperamentingas, jautraus charakterio, aukštos moralės žmogus. Jis senatvėje parašė ,,Žinias“ apie save ir parapiją naujam Tolminkiemio klebonui. Poetas taip save apibūdino: ,,Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus.“ Nežinoma, kokias dainas dainuodavo, tačiau yra duomenų, kad buvo sukūręs keturias muzikines kompozicijas su žodžiais.
Donelaitis mokėjo tausoti draugystę. Tolminkiemyje poetas turėjo gerą draugą K.V. Šulcą, kuris K. Donelaičiui mirus rašė: ,,Jis buvo […] sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą, bet ištikimas draugas, ir per devynerius metus, kai aš buvau su juo kartu, nesu nė sykio susikivirčijęs.“
Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas — nusistatymas prieš nuožmius ponus. Jis mėgo kartoti seną trieilį lotynų kalba:
Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio;
Laimingesnė ta, kur nėra karaliaus dvaro;
Laimingiausia toji, kur nėra jokio pono.
Kristijono Donelaičio artumas paprastam žmogui meniškai išreikštas jo kūryboje.
