Kristijono Donelaičio tema literatūroje ir mene yra labai plati ir apimanti tiek medžiagos, kad, ko gero, turėtume ieškoti ir sąvokos jai apibūdinti. Turime šiandien donelaitianą (visumą literatūrinės medžiagos, nors kiek besisiejančios su poetu), kuri jau tiek išaugo, kad pasidarė lituanistinės bibliografijos šaka. Turime ir donelaitiką, t.y. literatūros mokslo specialybę, nagrinėjančią poeto biografiją, kūrybą bei visus kitus su K. Donelaičiu susijusius kūrybinio palikimo, jo interpretavimo, vertinimo ir atminimo įamžinimo klausimus. Kaip atskira šaka donelaitikoje, manome, dėl medžiagos gausos jau turėtų būti ir Kristijonas Donelaitis literatūroje ir mene.
K. Donelaitis buvo be galo kūrybiška, plataus masto asmenybė, studijavusi laisvuosius menus, ypač muziką. Tai ir domino mokslininkus bei menininkus. Pirmieji darbai siekia XIX a. pradžią. Jeigu pritartume egzodo autorių klasifikacijai, kad yra nepriklausomos Lietuvos K. Donelaitis, sovietų Lietuvos K. Donelaitis, vokiečių K. Donelaitis, egzodo K. Donelaitis, tai dabar turėtume sakyti antrosios nepriklausomybės K. Donelaitis.
Pirmieji grožinės literatūros kūriniai buvo parašyti vokiečių kalba, tai L. Rėzos, kuris į 1818 m. ‚,Metų“ leidimą įdėjo vokišką prakalbą su dedikaciniu eilėraščiu, aukštinančiu poemą. Leipcigo universiteto profesorius Francas Osvaldas Tecneris, poeto gyvenimo ir kūrybos žymus tyrinėtojas, parašo eilėraštį vokiečių kalba „Kristijonas Donelaitis“, kuris išverstas ir išspausdintas laikraštyje „Lietuviškas laiškas“ 1896 m. pavadinimu „Ant amžino atminimo Kr. Donelaičio, didžiojo lietuvninko“. Jį lietuvių kalba atkūrė Jurgis Zauerveinas (Girėnas). Anuomet, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, rašė ir spausdino „Aušroje“ ir jos kalendoriuose eilėraščius M. Davainis – Silvestraitis (Vieversys), pirmasis eilėraštis lietuvių kalba „Tegyvoj kalba mužiko“, kuriame paminėtas K. Donelaitis, A.Burba – „Lukokim“. Rinkinyje „Vieversėlio dainos“ (1905) M. Macijauskas mini poetą eilėraštyje „Padėkos daina“. Mini ir Maironis poemoje „Lietuva“ (1924). Taigi sukuriama K. Donelaičio vaizdavimo poezijoje tradicija, kurią labai gražiai papildo jaunesnei auditorijai žinoma poetų karta – tai K. Binkis, eilėraštis „Donelaitiškas“, J. Dambrauskas, „Kantata Mažajai Lietuvai“, S. Anglickis, „Donelaičiui“. A. Venclovos eilėraštyje „Donelaitis“ (1941) poetas iškyla kaip kovotojas, kurio ginklas lietuviškas žodis. Po dvejų metų parašytame eilėraštyje (1943) tokiu pačiu pavadinimu S. Nėris kviečia į kovą už amžinus idealus – laisvę, nacionalinį savarankiškumą. Poetė išveda paralelę nuo Herkaus Manto iki karo metų realybės, o chrestomatinėmis eilutėmis tapę žodžiai – „Karžygiu mes Donelaitį šiandien minim“ – daugelį metų gyveno vadovėlių puslapiuose.
Norėtume išskirti 250-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines. Jos yra pažymėtos poetui skirtų proginių eilėraščių srautu: rašė mokytojai, studentai, pradedantieji literatai. Daugybė nežinomų ar mažai žinomų autorių dedikavo savo eilėraščius K. Donelaičiui. Tais pačiais metais poemą „Donelaitis“ sukuria ir J. Marcinkevičius, poeto kūryboje tautos dvasinė plėtotė užima išskirtinę vietą, todėl apeiti K. Donelaičio kūrėjas jau negalėjo. Vėliau atsirado eilėraščių triptikas „Žiūrėjimas į Lietuvą“, kuriame poetui skirta trečia dalis, o K. Donelaičio vardas įgauna didžiulį emocinį krūvį, tampa ciklo kulminacija. Po metų poemą „Kristijonas Donelaitis“ rašo ir E. Mieželaitis, spausdina ją literatūrinių portretų knygoje „Duona ir žodis“.
Atskirai reikėtų prisiminti egzodo poetą K. Bradūną, kuris 1970 m. išleido eilėraščių knygą „Donelaičio kapas“, gavusią išeivijos Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premiją. Donelaičio temos poetas nepamiršo ir vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose, o 1980 metais Čikagoje organizavo poezijos dienas, skirtas 200-osioms K. Donelaičio mirties metinėms. Tragiškas K. Donelaičio krašto likimas yra labai artimas K. Bradūnui, taip pat netekusiam gimtinės, praradusiam istoriją.
Proza taip pat, galima sakyti, atidavė duoklę K. Donelaičiui. Nuo 1973-ųjų metų publikuojami prozos kūriniai, o pirmasis kino novelę „Kristijonas“ parašė S. Šaltenis. Kino novelėje matome ne istorinį poeto pasaulį, bet dvasinį, savaip interpretuojamas jo portretas. Paskutinė poeto gyvenimo diena ir mirtis skaitytojui parodo į senatvės rezignaciją panirusį žmogų, apgalvojantį, ką gi jis paliks po savęs; epizodiškai parodoma ir poeto žmonos Annos Reginos paveikslas. Novelėje svarbiausia yra tai, kad K. Donelaitis vaizduojamas kaip už visus kentėjęs žmogus, labiausiai – dėl būrų, o kūrinio pabaigoje tarsi nukryžiuojamas kaip Jėzus Kristus (Jėzus kruvins pakabintas) ir pabaigoje skamba žodžiai: „Štai Kristijonas! – lyg Piloto apie Kristų – Štai žmogus!“ Taip Šaltenis pateikė savitą poeto asmenybės traktuotę. Prie K. Donelaičio temos rašytojas grįžo 1990-aisiais metais išleistame romane „Kalės vaikai“. O 2018 metų vasario 3 dieną Eimanto Nekrošiaus režisuotas spektaklis „Kalės vaikai“ sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Romano „Kalės vaikai“ inscenizacija, kurią spektakliui parašė pats rašytojas Saulius Šaltenis, nukelia žiūrovus į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis – vokiečių kolonizacija, karai su rusais, lenkinimas, pirmieji šviesuoliai: Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Antanas Strazdas – tamsios liaudies švietėjai ir ganytojai; pasakos, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai; dar senesni – matriarchato bendruomenės – mitų atgarsiai; Šventojo Rašto nuotrupos. Prisiliečiama prie pačios lietuvių tautos esmės, archajinio, egzistencinio prado, gelminių tautos išlikimo galių. Savo santūrumu, giliomis ir kiek prigesintomis emocijomis spektaklis „Kalės vaikai“ nukelia į donelaitiškąją epochą ir stebėtinai tiksliai perteikia Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos dvasią.
Drilingos „Jau saulelė“ yra didžiausias grožinės literatūros kūrinys donelaitiadoje. Tai dviejų plotmių romanas (veiksmas vyksta dviem planais): pasakojama apie mūsų dienų įvykius ir veikėjus, kita dalis skirta K. Donelaičio gyvenimo metams, jo senatvei, kai iki mirties likę tik ketveri metai. Retrospektyviai grįžtama į praeitį ir nušviečiami svarbiausi poeto biografijos faktai, laisvai cituojamos ištraukos iš K. Donelaičio laiškų, kita dokumentika – poeto žodžiu sukuriamas autentiškumas. Romane išsakytas požiūris į lietuvių literatūros klasiką, pateikta įdomi psichologinė Kristijono Donelaičio charakteristika. Kadangi 1983 m. rašytojas sukūrė libretą operai „Kristijonas“, tai darbas prie romano buvo tarsi parengiamasis etapas, pasitarnavęs ir šiam meno žanrui.
Paminėtinas yra ir Johanas Bobrovskis, vokiečių rašytojas, jo kūryboje gausu lietuviškų motyvų. Rašytojas sukūrė romaną „Lietuviški fortepijonai“ (1968), pagal kurį Aušra ir Jonas Jurašai Kauno dramos teatre pastatė spektaklį „Smėlio klavyrai“ (1990-10-25), o 1991m. buvo parodytas ir Hamburge. Vokiečių kompozitorius Raineris Kunadas pagal minėtą romaną sukūrė operą „Lietuviški fortepijonai“, o pagal K. Donelaičio poemą – kantatą „Metai“.
Donelaitis yra paminėtas ir E. Matuzevičiaus, A. Venclovos, J. Ceitlino, R. Černiausko („Tolminkiemio istorijos“), E. Barauskienės („Tolminkiemio sodininkas“), A. J. Navicko („Donelaičio kelyje“) kūriniuose. Eilėraštį apie K. Donelaitį yra parašęs ir Vytauto Didžiojo gimnazijos buvęs mokytojas Paulius Dervinis bei dabar dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Mažeikaitė-Sakavičienė. Poetui eiles dedikavo taip pat Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Rita Latvėnaitė-Kairienė.
